Pirmas žingsnis į narvą buvo pats sunkiausias, tačiau kodėl aš vis tiek pasirinkau kovinį sportą? Kodėl nusprendžiau savo gyvenimą sieti su kovos menais ir kaip viskas prasidėjo? Papasakosiu jums, draugai, savo istoriją, kurią žino tikrai ne daugelis.
Pradžia
Kaip ir daugumą kovotojų, būdamas vaikas, mokykloje buvau peštukų ,‚auka‘‘, buvau mažo ūgio ir ramaus būdo vaikas, nors ir fiziškai aktyvus (dalyvaudavau mokykloje įvairiose varžybose), tačiau kai peštukai prisikabindavo, išsigąsdavau ir bijodavau pasipriešinti.
Maždaug penktoje klasėje su draugu pradėjome domėtis savigyna. Sėdėdavom ‘‘youtube‘‘ iki nakties ir žiūrėdavome video su Bas Rutten, Kimbo Slice, Pride kovas ir tada pagalvojau: ,, Wooow, ir aš taip noriu!‘‘ Tada Prasidėjo treniruotės. Galimybės lankyti sporto klubą su kovos menų treneriu nebuvo, todėl teko mokytis patiems. Turėjom maišą, porą bokso pirštinių ir didelį norą. Po kurio laiko peštukai tapo draugais, su kuriais kartu sportavom. Sportas tapo mano didžiausia aistra. Visada slapčia svajojau kovoti ringe ar narve, bet tada tai buvo tik svajonė, kuri man atrodė nereali.
Galimybė
Šaltą lapkričio dieną aplankė draugas, kuris suteikė vilčių mano svajonei tapti realybe. Pasiūlymas kovoti narve pagal MMA mėgėjų taisykles kiek išgąsdino, tačiau sutikau, nes žinojau, kad antro šanso gali nepasitaikyti. Net nenutuokiau kaip tam pasiruošti, sportuodavau beveik kasdien nors ir nelaukdavo jokios varžybos, tiesiog sportavau toliau. Po savaitės sulaukiu skambučio ir sužinau, jog dėl tam tikrų priežasčių kova neįvyks. ‘‘F**k‘‘ pagalvojau… Sportuoti nenustojau ir toliau, kas diena bent jau po dvi valandas praleisdavau sporto salėje.
Likus savaitei iki turnyro, kuriame turėjau kovoti, gaunu skambutį su pasiūlymu dalyvauti. Iš karto sutikau. Niekam apie artėjančią kovą nepasakojau, žinojo tik tėvai. Važiuojant į turnyrą man pasakė – Parteryje nelaimėsi, nes imtyniauji prastai, teisėjo sprendimu taip pat neturi šansų, nes priešininko treneris yra turnyro organizatorius. Gali laimėti tik nokautu.
Nežinau kodėl, bet tuo metu nesupanikavau, kažkas galvoje suveikė, nuramino ir leido apie tai negalvoti. Nuvažiavom į svėrimus, sutartas svoris buvo 73kg. Aš svėriau 72kg priešininkas 77kg. Svorio skirtumas tikrai ne mažas, tačiau atšaukti kovos nenorėjau. Renginys vyko naktiniame klube, pilna salė žmonių, fotosesija per svėrimus, tikras šou. Juokinga, bet tik tą vakarą pasidariau dantų apsaugas (kapa). Pamenu, iš veido atrodžiau labai ramus, tačiau giliai viduje velniškai bijojau.
Pirmas žingsnis
Štai ir mano eilė lipti į narvą. Įlipau ir supratau, kad dabar jau kelio atgal nėra. Sumušėm su priešininku pirštinėmis ir kova prasidėjo. Du raundai po tris minutes – tokia buvo kovos formulė. Pirmame raunde apsikeitėme smūgiais ir kova nuėjo į parterį, viskas vyko taip greitai, net pamiršau kvėpuoti. Kiek paimtyniavę vėl atsistojome ant kojų ir nuskambėjo gongas skelbiantis pirmo raundo pabaigą. Po gongo galvojau, kad vaikštau ne savo kojomis, visas kūnas drebėjo, kvėpavimas visiškai nestabilus, tarsi tas tris minutes būčiau buvęs po vandeniu. Ir vėl gongas, kuris kviečia atgal į narvą. Kovojau ‚,automatu‘‘ – įsijungė automatinis rėžimas ir kūnas darė tai ką iki šiol darė per treniruotes. Įpusėjus antram raundui priešininkui pataikiau kaire ranka, po smūgio jis atsitraukė, tada supratau, dabar arba niekada ir pasileidau link jo su smūgių kruša, keletą smūgių pataikiau ir varžovas krito. Kova stabdoma – aš nugalėtojas.
To, kas tada dėjosi mano viduje žodžiais neišsakysiu, tiesiog, tada supratau, kad svajonės pildosi ir svajoti reikia kuo daugiau. Taip gyvenimas tampa daug spalvingesnis, įgauną prasmę ir verčia stengtis judėti į priekį.
Daugiau mano įstorijos rasitie Interviu su Alex Monaco
OSS